body of water during daytime

Gabrielė sporte

Pokalbis su Gabriele Čepavičiūte - apie paraplaukikės kelią profesionaliame sporte, iššūkius ir galimybes Lietuvoje. I dalis

Beatričė Ramanauskaitė, Greta Kin

7/16/20244 min read

Susipažinkime – kaip Tu, Gabriele, save pristatai visuomenei?

Esu Gabrielė Čepavičiūtė, man dabar yra 18 metų, esu profesionali paraplaukikė. Daug žmonių, kažkaip bijo šio žodžio „paralimpinės“ arba žmogus su negalia. Bet aš esu paraplaukikė, moteris ir stengiuosi puoselėti save visapusiškai. Aš domiuosi ir istorija, ir menu, ir man patinka literatūra, ir dailė, ir lygios žmogaus teisės, ir politika. Tai jei reikėtų trumpai save pristatyti, manau, kad esu profesionali sportininkė, kuri stengiasi aktyviai dalyvauti kultūriniame ir politiniame gyvenime.

Šiandien mūsų interviu tema „Moterys sporte“. Kadangi mūsų pažintis prasidėjo nuo šios temos gvildenimo, tik galbūt šiek tiek kitokiuose rėmuose, noriu Tavęs paklausti – kaip prasidėjo Tavo sportinė karjera?

Viskas prasidėjo nuo to, kad aš gimiau su negalia ir tiesiog buvo pasiūlyta tėvams dėl sveikatinimosi priežasčių vesti mane į baseiną. Dar yra kažkur nuotrauka iš mažylių baseino, kur aš ant viršelio esu [juokiasi], nes aš labai dažnai eidavau. Kai man buvo ketveri, mano mama mane atvedė pas mano pirmąjį trenerį – Romualdą Bičkauską. Jis jau tuo metu Lietuvoje buvo atidaręs pirmąjį žmonių su negalia plaukimo klubą „Takas“. Ir aš pas jį atėjus tada dar negalvojau apie jokius rezultatus. Treneris mane priėmė labai šiltai, jaučiausi lyg jis, nors ir buvo mano treneris, prilygo mano seneliui... O po kurio laiko treneris mane pradėjo registruoti į Lietuvos neįgaliųjų čempionatus ir man ten visai gerai sekdavosi. Aišku, iš psichologinės pusės ten reikėjo daug įveikti, buvo įvairių kovų, visokiausių iššūkių. Bet apskritai, plaukimas man labai patiko.

O kai buvau 11 metų treneris mane supažindino su savo dukra – Rasa Mažutaitiene – dabartine mano trenere. Ir tada manęs trenerė paklausė: ar tu nori šiaip čia plaukti, ar siekti rezultatų? Ir atsakiau – noriu rezultatų. Tai nebuvo lengvas pasirinkimas, reikėjo labai daug ko išmokti, ir iš tos pačios sportinės disciplinos, ir iš psichologinės pusės. Daugelis žmonių, kurie patiria įvairius sunkumus, dažnai mėgsta atsakyti: ai, tai man viskas gerai. Bet viskas gerai nebūna. Ir man nebuvo, teko išties patirti ir panikos atakų kol nepradėjau eiti į terapiją. Ir tai man kažkiek tikrai padėjo.

Minėjai, kad Tau teko priimti sprendimą – tęsti treniruotes įprastai ar pradėti profesionalų sportą. Kas vis dėlto Tave paskatino rinktis tą profesionalės kelią?

Galbūt mano iš dalies naivumas, nes aš nežinojau, kas laukia [juokiasi]. Ir kai manęs paklausia, kas mane motyvuoja plaukti, aš visad atsakau – meilė sportui. Realiai aš myliu plaukimą, net ir visus tuos sunkius momentus ir gerus momentus, aš juos priimu visa savo širdimi, visus juos sugeriu. Ir gal galbūt todėl, nes man patinka dirbti, darbas manęs negąsdina. Būdavo sunki treniruotė – tai ji mane kaip tik žavėjo. Aš išeidavau iš tos sunkios treniruotės ir šypsodavausi. Man patiko ir aš norėjau, ir dabar tikrai nesigailiu pasirinkusi šį kelią.

Gabriele, o ką Tau pavyko per visą šią kelionę pasiekti? Kuo labiausiai didžiuojiesi?

Mano turbūt didžiausias pasiekimas yra dalyvavimai. Aš esu jau du kartus dalyvavusi Europos čempionate ir pasaulio čempionatuose. Man čia yra dideli pasiekimai. Šiais metais dalyvaudama Europos čempionate užėmiau 5 vietą – tai mano aukščiausias pasiekimas ir labai džiaugiuosi tuo. 2021 metais prieš Tokijo paralimpines padariau normatyvą, kuris buvo dviem sekundėmis geresnis negu A normatyvas, bet tada Lietuva neturėjo pakankamai kvotų ir aš neišvažiavau.

O kaip atrodo Tavo, kaip profesionalios sportininkės, diena? Kaip Tau pavyksta ją suderinti su mokslais?

Prieš varžybas yra toks visiškai atleidimas ir lengvos treniruotės, geras miegas, maistas, na čia toks pasiruošimas. O per intensyvesnį laikotarpį - 9 treniruotės per savaitę. Pavyzdžiui, pirmadienį keliuosi apie šeštą, septintą einu į baseiną, tada einu į pamokas, po pamokų vėl į baseiną. Antradienį ir trečiadienį turiu tik po vieną treniruotę, ji vyksta po pietų. Ketvirtadienį ir penktadienį aš keliuosi 5 valandą ryto ir nuo 6 einu į baseiną, o pamokų vėl ten grįžtu [juokiasi]. Na ir šeštadienį ryte einu į baseiną, o sekmadienis skirtas poilsiui.

Dar norėčiau pasitikslinti. Minėjai, maistą, ar turi specialią maitinimosi programą?

Nesimaitinu kuo noriu, reikia atsižvelgti, kad mityba būtų reguliari, subalansuota. Jei intensyvesnės treniruotės – tai, kad ir atsigautų organizmas pilnai. Ir prieš varžybas aš žinau, ką galiu valgyt ir ko negaliu, nuo ko mane gali pykinti. Dažnai juokiamės su kitais plaukikais, jei išvykstam į kokias varžybas, tai viešbutyje pro desertų sekciją tiesiog praeini. O po to, kai jau baigiasi visi tie startai, eini degustuoti viską iš eilės [juokiasi].

Minėjai savo trenerius, kaip geruosius pavyzdžius, kurie padėjo ateiti į mylimą sporto šaką, tačiau norisi paklausti, ar teko susidurti šioje srityje su iššūkiais dėl kitų žmonių veiksmų?

Man labai pasisekė, nes turiu aplink save labai pozityvią aplinką. Mane ir šeima palaiko, ir draugai, ir visi treneriai. Pamenu, kai eidavau pas sporto psichologą, jis sakydavo: įsivaizduok, kad prieš startą tavo priešininkė pasako, kad tu negali. Galvoju, kad man niekada nėra taip buvę. Aš niekada nesu to sulaukus. Mano trenerė ir ką girdžiu iš aplinkos, visada sako – tu turi gerbti savo priešininką. Aš su tuo ir užaugau. Jei mes varžomės tose pačiose varžybose, vadinasi, mes esame lygūs. Tu kaip sportininkas atstovauji savo sporto šaką, todėl turi gerai elgtis. Aš esu tikrai dėkinga, nes su neigiamais pavyzdžiais man neteko pačiai susidurti, bet esu girdėjusi ne vieną istoriją, kur sportininkams teko ir pasitraukti iš profesionalaus kelio, nes negalėjo iškęsti to psichologinio sunkumo ar jų treneriai nebuvo pakankamai palaikantys.