body of water

(Ne)lygybė sporte: sportinės karjeros užkulisiai

Pokalbis su Gabriele Čepavičiūte - apie paraplaukikės kelią profesionaliame sporte, iššūkius ir galimybes Lietuvoje. II dalis

Beatričė Ramanauskaitė, Greta Kin

7/22/20245 min read

Gabriele, o ar kada teko jausti nelygybę ar patirti diskriminaciją šiame sportininkės kelyje?

Jeigu kalbant ne lyties pagrindu o, pavyzdžiui, negalios pagrindu, tai Lietuvoj tarp olimpiečių ir paralimpiečių yra skirtumas. Visos stipendijos, premijos iš savivaldybės. Tas skirtumas yra labai didelis. Bet dabar mūsų paralimpiečių komitetas labai sėkmingai ties tuo dirba ir ši atskirtis kažkiek mažėja.

Ir, žinoma, pačios visuomenės požiūris. Paralimpinės žaidynės nėra taip lygiaverčiai žiūrimos. Man labai dažnai būna, kad kai atsiimu apdovanojimus, tai sako: sėkmės pakliūnant į olimpines [juokiasi]. Ir tada sakau į paralimpines? Šiaip žmonės labai dažnai galvoja, kad paralimpinės yra kažkas prasčiau, nors jos yra vieno lygio.

Lyties pagrindu, tai manau tarp paralimpiečių to skirtumo labai nesijaučia. Kad ir tų pačių stipendijų dydis, manau, kad labiau tarp mūsų yra matuojamas pasiekimais, o ne tuo, kas jų pasiekia – moteris ar vyras.

Tiksliau, ta nelygybė, manau, labiau ateina iš valdžios. Manymo, kad olimpinės ir paralimpinės žaidynės skiriasi – kad pas mus mažiau konkurencijos ir dėl to reikia duoti ir mažesnes stipendijas. Nors realybė priešinga – pas mus konkurencija tarp vykimo į žaidynes vietų skaičiumi yra kaip tik didesnė. Sunku, labai lėtai viskas juda, bet tikiuosi, kol aš sportuosiu, dar pavyks tai pakeisti.

O lyties pagrindu, galbūt tam tikras stereotipiškumas kartas nuo karto nuskamba. Pavyzdžiui, man žmonės ilgą laiką priekaištavo dėl mano rankų raumenų, nes aš pagrindine plaukiu rankomis ir jos yra raumeningos. Iki aštuntos klasės aš tikrai dažnai jausdavau gėdą, turėjau nuolat problemų su tuo, kaip save matau, o kūno savivaizdžiui tikrai nepadeda tokie komentarai „daugiau nesportuok, nes atrodysi visiškai kaip berniukas“.

Bet tada kai pradėjau labiau savimi pasitikėti ir save analizuoti, aš taip pagalvojau, kodėl žmonės taip sako? Kodėl jūs pažiūrit į mano rankas ir galvojat va čia jau berniukiška, o negalvojat, kad aš tiek daug plaukiu ir kad mano rankos yra įdėto darbo atspindis? Tai mano darbas. O vyrams atletams, manau, mažiau tokių komentarų pasitaiko.

Dar išties kalbant, kad ir apie mėnesines. Tu per jas tiesiog negali taip stipriai treniruotis, kūnas neleidžia pasiekti tokių pat rezultatų [palyginus su tuo] kai jų neturi. Ir tai yra psichologiškai sunku, nes tai nėra dalykas, kurį tu galėtum imti ir pakeisti. O apie tai visuomenėje visiškai nėra kalbama. Net bijoma šio žodžio. Išties kažkada per treniruotę manęs buvo paklausta, ko taip tau čia nesiplaukia, o aš tiesiai šviesiai – man mėnesinės. O tas žmogus man sako: nu bet tai čia galima kažkaip vis tiek ar ne..? Nesusipatogino [juokiasi]. Ir kai aš pakalbu su kitomis atletėmis moterimis, kad ir joms taip būna, jaučiuosi suprasta. O tarp vyrų trenerių dar dažnai tai yra tabu.

Jau šiek tiek užsiminei anksčiau pokalbyje, bet norisi vis tiek paklausti, ar pastebi skirtumus varžybų finansavime, prizų fonduose ar rėmėjų paramoje tarp olimpiečių ir paralimpiečių?

Čia išties vėl galiu pasidžiaugti, man pasisekė – mane remia „Rotary Sumus“ klubas, jie nerealūs žmonės, labai šilti ir tikrai iš geros širdies remia. Bet, žinoma, yra ne tik finansinių paramų, pavyzdžiui, kad ir šiais metais bus transliuojamos paralimpinės žaidynės – tai irgi didžiulė parama ir pasiekimas. Turbūt apie olimpinių žaidynių transliaciją ar jos iššūkius net nereiktų susimąstyti, nes tai normalu, o net ir stebint žiniasklaidą, manau labai mažai kalbama apie paralimpinį sportą. Čia manau irgi mūsų visuomenės požiūris labai atsiskleidžia.

Tavo nuomone, ar gerėja, ar keičiasi situacija moterų sporto srityje, kalbant iš lyčių lygybės ir lygių galimybių perspektyvos?

Kaip ir minėjau, manau tarp vyrų ir moterų sportininkių tokio skirtumo labai nesijaučia. Aišku, trūksta kalbėjimo apie moterų sveikatą, kad ir apie mėnesines. Bet kalbant finansiniu atžvilgiu nelygybė lyties perspektyva manau nėra didelė problema – kuo išties galima pasidžiaugti. Dabar pas mus yra patvirtinti 8 paraatletai, kurie dalyvaus žaidynėse ir keturios iš jų yra moterys. Visos [dalyvaujančios] moterys yra iš skirtingų sričių, skirtingo amžiaus ir iš skirtingos aplinkos bei turinčios skirtingą negalią. Smagu girdėti tai.

Minėjai, kad šiame kelyje tenka susidurti tiek su fiziniais, tiek su psichologiniais iššūkiais. Norisi paklausti, kas Tau padeda įveikti kylančius iššūkius?

Kas man padeda asmeniškai ir žinau, kad juos naudoja kiti sportininkai – tai kvėpavimo pratimai, kvėpavimo derinimas ir koncentracija. Tarkim, mano trenerė visada sakydavo: „va žiūrėk – kur vanduo sueina į tas groteles, pasižiūrėk kaip lygiai...“ Koncentracija į monotoniškus, pastovius dalykus irgi labai padeda. Taip pat, ką galima ir ne tik sporte pritaikyti, tai vizualizacija. Pavyzdžiui, mes, sportininkai, per treniruotes mokomės pajausti laiką. Tarkim, jeigu aš, plaukiu pusantros minutės, tai aš treniruojuosi pajausti, kada praeina pusantros minutės. Stengiesi vizualizuoti savo plaukimą nuo to momento, kada ateini iki kol šoki į baseiną ir praplauki.

Ir labai svarbu, dėl ko sportininkas ateina į savo sporto šaką. Pavyzdžiui, man teko tikrai daug metų kartu su savo sporto psichologu dirbti ties pasitikėjimu savimi. Ir tikrai būdavo įvairių pratimų, su kuriais aš lipau per save, pavyzdžiui, sakyti komplimentus kitiems žmonėms [juokiasi]. Išties nelengva. Ar kad ir sau pasakyti... Reikia dirbti ties tuo, nes kiekvienas sportininkas turi ties kuo dirbti.

Jeigu kalbant apie Lietuvą, tai žinoma visų pirma visos stipendijos, premijos sulyginamos. Taip pat sakyčiau, jeigu kalbame apie sportą, turėtumėme labiau atsižvelgti į jaunąją kartą. Kaip ir kalbėjau radijo laidoje „Draugystė veža“ su Oksana Dobrovolskaja – apie vaikų integracijos svarbą bei kūno kultūros pamokas žmonėms, kurie turi negalią. Ten jų beveik nėra, gydytojams labai lengva parašyti raštelį ir atleisti nuo kūno kultūros pamokų. Bet jeigu mes norime sportininkų, jei norime progreso – turime padaryti sistemą pritaikytą žmonėms su negalia. Tai turi būti skatinama, o ne varžoma.

Žmogus su negalia sportuodamas nebūtinai turi eiti į profesionalų sportą, manau tai irgi yra stereotipas. Tiesiog galima parodyti, kad yra toks kelias, bet neversti juo eiti. Vis dėlto, dabar blogiausia yra, kad durys, į sportą tiesiog yra uždaromos net nepabandžius. Na ir žinoma, jei jau kuriam tokią sistemą, turime pritaikyti ir infrastruktūrą, kas Lietuvoje išties yra didelė problema.

Ir trenerių švietimas, nes tikrai yra trenerių, su kuriais pasikalbi ir jie net nežino, kad egzistuoja paralimpinis sportas. Taip pat trenerių paskata, nes dabar treneriai, kurie treniruoja sportininkus su negalia, gauna mažiau valandų ir mažesnį atlyginimą.

Kaip manai, kas turėtų kisti mūsų visuomenėje, kad profesionaliame sporte iššūkiai būtų įveikti? Ar esi pagalvojus, jei Tau reiktų priimti sprendimą, ką keistum?

Na ir paskutinis mūsų klausimas būtų ar turi tolimesnių planų ir galbūt norėtum perduoti žinutę tiems, kurie galbūt dabar galvoja apie sportą ar skaito šį interviu?

Na dar manęs laukia paralimpinės [juokiasi]. O paskui dvylikta klasė, po jos aš labai norėčiau stoti į politikos mokslus, dar mane labai domina teisė, tik nežinau kuri sritis.

O žmonėms, kurie nedrįsta, norėtųsi tik perduoti – nėra nieko blogo pabandyti ir nebūtinai pabandžius turi būti iškart tobulas toje veikloje. Labai mažai yra žmonių, kuriems taip pasiseka, o dažnai tai būna atradimo ir darbo rezultatas. Nebijoti ieškoti. Bandyti viską iš eilės. Ir jei nepatiks – tu jau būsi geriau save pažinęs ir nesigailėsi, kad nepabandei.

Ieškoti galimybių, kur galima dalyvauti. Jų daugėja, daugėja ir organizacijų, kurios gali padėti, net ir pavyzdžiui susirasti darbą žmonėms, kurie turi negalią, kaip organizacija „Unikalus gyvenimas“. Žmonių su negalia yra daug ir mes norim visur dalyvauti. Poreikis yra, tik reikia jį atliepti.