Pokalbis su Egle Vertelyte

„Tau niekad niekas nesakys, kad tu negausi kažko, nes esi moteris, tau sakys, kad trūksta talento“

Gerda Kvitko

1/15/20255 min read

Egle, esate režisierė sukūrusi ne vieną filmą, rašiusi filmams scenarijus, būtų labai įdomu sužinoti nuo ko prasidėjo būtent Jūsų kelias Lietuvos kine?
Iš tikrųjų esu baigusi istoriją Vilniaus universitete, bet visada norėjau savo ateitį sieti su kinu. Baigusi universitetą radau mokyklą Danijoje „European film college“, kur priima 80 žmonių iš viso pasaulio per metus. Ir man kažkaip labai gerai sekėsi. Dar kai istoriją mokiausi, galvojau, gal dar grįšiu mokytis magistrą, bet jau kai išvažiavau, supratau, kad tikrai niekad nebegrįšiu į jokius istorijos mokslus. Labai buvo motyvuojanti aplinka.

Ir tada grįžau po tų metų į Lietuvą, iš karto pradėjau televizijoje dirbt. Bet turiu pasakyti, kad buvo absoliučiai nemotyvuojanti aplinka. Po metų vėl išvažiavau iš Lietuvos į Mongoliją, ten gyvenau metus, padariau pirmą savo dokumentinį filmą ir sugalvojau, kad man reikia stoti į scenarijaus. Susiradau pačią geriausią mokyklą Europoje – nacionalinę kino televizijos mokyklą Anglijoje. Galvojau, pabandysiu vis tiek, jeigu jau bandau stoti kažkur užsienyje, tai gal geriau ir kažką geriausio. Įstojau, ten priėmė 7 žmones.Tais metais aš iš visos Europos ir buvau tarp jų.

Taip ir prasidėjo, bet pas mane viskas labai buvo kalnuota. Aš tik įstojau iškart pastojau tai gavos taip, kad metus pasimokiau, pasiėmiau akademines, paskui grįžau su vaiku. Jau grįžus į Lietuvą po šitų studijų kartu su kolega Luku Trimoniu įkūrėme savo kompaniją. Nuo 2012 aktyviai dirbu kine Lietuvoje. Ir taip pamažu padariau pirmą filmą, parašiau kitus filmus, įsidarbinau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Minėjote, kad studijos užsienyje ir ten kuriama atmosfera buvo labai motyvuojanti, o Lietuvoje to pasigendate. Ar teko karjeros kelyje susidurti su lyčių nelygybe?
Labai džiaugiuosi, kad mano kolegėms moterims mažiau ir mažiau tenka su tuo susidurti šiuo metu. Jeigu kalbant apie seksizmą, sunku tą įvardinti kaip seksizmą, nes seksizmas niekada nėra atviras. Tau niekad niekas nesakys, kad tu negausi kažko, nes esi moteris, tau sakys, kad trūksta talento arba, jog neįtikina tavo darbai.

Turim pasidžiaugti, kad Lietuvoje moterų kine yra pakankamai nemažas procentas, palyginus su kitom šalim. Bet dar mano kartoje, kai aš pradėjau kiną kurt, buvau viena iš nedaugelio režisierių moterų, kurios apskritai prieina prie ilgo metro filmo kūrimo. Man pirmą filmą užtruko padaryti labai ilgai. Aš 2 kartus iš eilės negavau finansavimo. Aš niekada nežinau, kiek tie „ne“ atsakymai, kuriuos aš gyvenime turėjau, buvo susiję su tuo, kad aš esu moteris, nes aš kuriu šiek tiek nestandartinį produktą abejais atžvilgiais. Nepataikau į to tikro meno mylėtojų rinką, jiems esu šiek tiek labiau per komercinė. O komerciniams žmonėms dažnai nepataikau į komercinę rinką. Aš visada esu šiek tiek per vidurį, gal dėl to man yra sunkiau.

Kaip Jūsų nuomone pasikeitė dabartinė moterų padėtis kine, lyginant su tuo kas buvo Jums pradedant karjerą?
Tos lygybės yra tikrai daugiau ir dėl pasikeitusios kino centro politikos ir atsiradusio didesnio finansavimo kinui. Moterys gavo daugiau galimybių padaryti filmų ir kai moterys daro daugiau, visi pamatė: „o, visai neblogus filmus daro“. Ir kai padaro moteris pilną trumpo metro filmą, kuris pravažiuoja gerai per festivalius, jai tikrai yra daugiau šansų gauti finansavimą naujam filmui. Dažniausiai sunkiausia yra gauti šansą. Ir kaip aš matau, tas šansas dažnai atitenka vyrams lengviau.

Ar per jūsų karjerą teko pastebėti skirtumus bendraujant su kolegėmis?
Aš turiu moterų kolegių ratelį ir mes tikrai vieną kitą labai palaikom. Tai aš vadinu seseryste, nes galim pasikalbėti kas kaip dirba, kaip sekėsi, su kuo dirbti, apie kūrybą, kaip kas spręstų kokią sceną. Bet kalbant apie „me too“, kai buvo skandalas, aš mačiau, kad daug moterų nepalaiko merginų. Man tas buvo labai keista. Bet kūrybiniam kelyje iš moterų, kurios režisuoja, aš gaunu labai daug palaikymo. Ir pati bandau tai daryti, diegti tą palaikymo, seserystės kultūrą.

Jūsų filme buvo galima matyti dvi pagrindines veikėjas moteris. Kaip jų tarpusavio santykis buvo kuriamas, kas įkvepia kurti tokius personažus ir istoriją?Žvelgiant iš feministinės krypties, vienas būdas yra alternatyvaus siužeto konstravimas. Gal visai kitoks, naujoviškas naratyvas. O kitas būdas, man atrodo, yra eiti į populiariąją kultūrą ir bandyti daryti kažkaip kitaip.

Iš esmės žiauriai problematiška, kad lietuviškoje komedijoje viskas yra apie antrą galą ir yra krūva seksistinių juokelių, nėra normalių moterų personažų. Moterys yra arba isterikės karjeristės, arba sekso objektai. Man kažkaip atrodė, kad visai būtų smagu kaip tik pabandyt kažką padaryti labiau pagal populiariąją struktūrą, bet kažką, kas rodytų moteris. Šitoj vietoj aš jaučiau politinę motyvaciją, man tas atrodė svarbiau, negu padaryti visai alternatyvų filmą, kurio nepamatys plačioji publika. Tai va toks buvo mano tikslas, kuriant šitą filmą įvesti normalų moterišką žvilgsnį į istoriją. O pati istorija apie draugystę, apie moteris. Man tas yra svarbu mano gyvenime.

Be pagrindinių veikėjų labai įdomus būtent laidos vedėjų santykis. Ar pačiai teko susidurti su juokeliais ar nepagarba karjeros kelyje?
Keletą kartų tekę, bet iš tikrųjų tai aš neužsileidžiu tokių dalykų ant galvos ir kuo toliau, tuo mažiau. Kai grįžau iš Danijos prisimenu, du kartus iš eilės televizijoje atsisakė filmuoti, ką aš sakiau. Buvo operatorė, kuri atsisakė filmuoti, aš jai pasakiau filmuoti ir ji sakė tuomet nedėti jos vardo į titrus. Tada man buvo pirmasis dušas, o antrasis dušas buvo, kai operatorius [atsisakė]. Aš sakau: „va ten truputį aukščiau pakelkit rakursą“. Numojo ranka į mane ir maždaug „neaiškink“. Sunku buvo patikėti, kad taip gali būti. Kine, televizijoje tu kaip operatorius turi klausyti ar bent jau tartis.

Yra buvę ir iš aktorių vyrų vyresnių ne kartą seksistinių komentarų. Buvo keletas kartų, kai mane aktorius vadino mergaite aikštelėje. Būna labai dažnai, kad vyresni aktoriai tau papasakoja, kaip reikia kurti apskritai. Kalbant apie šou pasaulį, dauguma vyrų vedėjų nuolat sako moterims vedėjoms: „kaip tu gražiai šiandien atrodai“. Moteris yra beveik nuoga ir tada ji labai objektyvizuojama, tai man čia buvo apie tai truputį ir kažkaip norėjosi tą personažą kurt labai kitokį, kad ji yra visai nusivariusi ir valgo picą.

Kas dar turėtų pasikeisti, kad nesusidurtume su stereotipais, lyčių nelygybe?
Esminė problema yra tai, kad mes dirbam 12 val. pamainomis. Moteriai, kuri turi vaikus, tai yra labai sunkiai pakeliama. Dėl to, pavyzdžiui, aš negaliu dažnai režisuoti. Negaliu dirbti po 12 val., į parą. Manau, kad ir apskritai su darbo sąlygomis moterims, kurios turi vaikus, yra absoliučiai nepritaikyta kino aikštelė. Apskritai žmonėms, kurie turi vaikus, yra be galo sunku. Dėl to visi išeina masiškai iš kino. Nueina į reklamas, ieško kažko kito.

Prieš porą metų buvo atvažiavusios airių mokslininkės, kurios darė tyrimus apie moteris, kurios turi vaikus ir dirba kino aikštelėj. Tai aš buvau viena iš dviejų, kalbant apie vaidybinius filmus. Ir aš suprantu kodėl moterys nenori antro filmo daryti po tokių sunkių patirčių. Tas turėtų keistis.

Norėtųsi, kad daugiau moterų eitų į didelio biudžeto filmų režisūrą. Dažniausiai moterys dėl tų priežasčių, apsistoja trumpo metro filmuose. Moteris yra natūraliai siejama su mažesnio biudžeto filmais, tai turėtų kažkaip keistis. Čia ir pačios moterys nedrįsta arba nenori. Manyčiau Kristina Buožytė yra išskirtinis atvejis Lietuvoje, kuri dirba su didelio biudžeto filmais. Norėtųsi tokių atvejų žymiai daugiau.