Moksleivių psichikos sveikata Lietuvoje

Lietuvos sveikatos ir mokslų universiteto atliktas tyrimas „Lietuvos moksleivių gyvensena ir sveikata" parodė, jog 2018 m. Lietuvoje žudytis bandė 9 proc., planavo – net 15 proc., galvojo – net 24 proc. moksleivių, kurių amžiaus vidurkis – 14 metų. 28 proc. moksleivių mokykloje patiria patyčias. 43 proc. pasireiškė nenorėjimas nieko veikti.

Lietuvos moksleivių sąjungos apklausoje, net 40 proc. 9-12 klasių mokinių atsakė, kad niekada nesikreipė ir nesikreiptų į psichologą mokykloje (tarp pasirinkimo variantų dėl ko galėtų kreiptis buvo paminėti smurto mokykloje atvejai, patyčios ir įvairūs psichologiniai / emociniai sunkumai). Į klausimus apie moksleivių psichikos sveikatą atsako Lietuvos moksleivių sąjungos jaunimo politikos koordinatorė Karolina Pralgauskytė.

Kaip manote, kokios yra prastos mokinių psichikos sveikatos priežastys?

Bendraujant su moksleiviais pastebiu, kad viena pagrindinių prastos psichikos sveikatos priežasčių yra nekokybiškai įgyvendinama 2016 m. patvirtinta Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendroji programa, kuri daro įtaką moksleivių sveikatos raštingumui. Turėdami pakankamai žinių, kaip kovoti su iškilusiais sunkumais ar stresu, moksleiviai galėtų jaustis geriau ir komfortabiliau. Deja, šiuo metu trūksta ne tik kokybiško programos įgyvendinimo, bet ir metodinės medžiagos, kuri padėtų kalbėtis moksleiviams aktualiomis temomis.

Žinoma, reikėtų paminėti, kad pasaulyje vyraujanti pandemija taip pat prisideda prie prastos mokinių psichinės sveikatos būklės. Pasikeitęs gyvenimo būdas, nuotolinis mokymas(is) sukelia papildomo nerimo, atsiranda problemų planuojant savo dienos režimą – įvairias veiklas bei poilsį, o tai stipriai koreliuoja su moksleivių psichinės sveikatos būkle. 

Kaip vertinate patyčių prevencijos sistemas mokyklose?

Mokykla yra vieta, kurioje moksleiviai praleidžia didžiąją dalį savo laiko, tad esu tikra, jog ši aplinka turi būti saugi. Tik saugioje aplinkoje galima siekti visapusiško ir kokybiško ugdymo, kurį įgis laimingi ir savo stipriasias bei silpnasias savybes žinantys mokiniai. Šiuo metu ugdymo įstaigos privalo įgyvendinti veiksmingą smurto ir patyčių prevencijos sistemą, vadovaujantis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateiktomis rekomendacijomis bei pasiūlymais. Aš manau, kad ši sistema nėra veiksminga, nes stebint statistiką, galime matyti, jog patyčių masto mažėjimas mokyklose yra labai nežymus ir Lietuva pagal patyčių skaičių Europoje, vis dar, pasižymi prasčiausias rodikliais. Norėčiau tikėti, kad ateityje smurto ir patyčių prevencijos sistema bus gerinama – stiprinant moksleivių sąmoningumą, kokybiškai įgyvendinant jau turimas priemones, ieškant naujų prevencijos programų ir prioretizuojant ne tik tęstinių kampanijų organizavimą, bet ilgalaikių programų kūrimą, tobulinant mokyklos mikroklimatą. 

Kaip manote, kodėl moksleiviai nenoriai kreipiasi į mokyklų psichologus?

Gaila, tačiau ne visi moksleiviai išdrįsta prašyti psichologų pagalbos, nes bijo susilaukti neigiamos reakcijos iš aplinkinių – užgaulių žodžių ar replikų. Be to, svarbu paminėti, kad ne visose ugdymo įstaigose moksleiviai gali gauti psichologo pagalbą. Galime matyti tendenciją, jog kai kuriuose miestuose trūksta šios srities kvalifikuotų specialistų arba lėšų, kurios būtų skirtos šios pareigybės etato steigimui, mokyklose.

Taip pat galbūt galėtumėte pateikti daugiau informacijos apie Jūsų vykdyto tyrimo rezultatus, pakomentuoti kokios vyrauja tendencijos?

Išsamiau su tyrimo rezultatais galite susipažinti čia, tačiau vertinant dabartines tendencijas, moksleivių išsakytą nuomonę, vertėtų pripažinti, kad situacija pasikeitė nedaug: moksleiviai vis dar patiria patyčias, ne visose mokyklose dirba psicholgai, moksleiviai nėra tikri ar jų santykiai su mokyklos bendruomenės nariais yra grįsti pagarba bei pasitikėjimu, yra pastebimas tam tikrų temų vengimas, informacijos trūkumas.