Interviu: LGBTQ+ bendruomenės gyvenimas Lietuvoje ir Švedijoje
Augustė Verbickaitė
2019 metų Eurobarometro tyrimas
2019 metų Eurobarometro tyrimas atskleidė, koks skirtingų Europos Sąjungos šalių gyventojų požiūris į LGBTQ+ bendruomenę. Deja, pagal Lietuvos respondentų atsakymus, statistiškai mes esame prie paskutiniųjų kalbant apie toleranciją ir LGBTQ+ bendruomenės pripažinimą.
Net 56 procentai Lietuvos gyventojų jaustųsi nepatogiai, jeigu jų šaliai vadovautų neheteroseksualus žmogus. Švedijos, kuri pagal tyrimą yra viena tolerantiškiausių šalių, apklaustieji atsakė visai kitaip - net 90 procentų švedų sutiktų, kad jų šaliai vadovautų LGBTQ+ bendruomenei priklausantis asmuo. Švedai taip pat Lietuvą stipriai lenkia kalbant apie translyčių žmonių pripažinimą.
68 procentai Švedijos respondentų atsakė, jog neprieštarautų, jeigu jų vaikas draugautų su translyčiu asmeniu. Tokį atsakymą pateikė tik 12 procentų Lietuvių. Tačiau nors ir šie skaičiai nuvilia, visgi daugiau nei pusė mūsų šalies apklaustųjų sutinka, kad mokyklose turėtų būti kalbama apie seksualinę orientaciją ir LGBTQ+ bendruomenę.
Lyginant šių dviejų šalių statistiką matome, kad Lietuvoje LGBTQ+ bendruomenė dar nėra visiškai pripažinta, ir dar turime, kur pasistengti, kad galėtume lygintis su tokiomis šalimis, kaip Švedija. Nusprendžiau pabandyti sužinoti daugiau apie LGBTQ+ bendruomenės gyvenimą Lietuvoje ir Švedijoje, taigi pakalbinau du žmones - lietuvę Rasą ir švedą Luką, kurie papasakojo, kaip jaučiasi gyvendami savo šalyje.
Ar tavo mokykloje buvo/yra užtektinai mokymo apie seksualinę orientaciją, lytinę tapatybę?
R: Ne, buvo kalbama tik apie heteroseksualius santykius.
L: Mokykloje šiek tiek turėjau pamokų apie LGBTQ+ bendruomenę, tačiau to tikrai neužteko. Beveik visą informaciją, kurios norėjau, turėjau ieškoti pats. Tačiau tai buvo prieš penkerius metus, galbūt dabar situacija pasikeitė.
Ar manai, kad tavo šalyje yra pakankamai LGBTQ+ bendruomenės renginių, ar juose dalyvauji?
R: Vilniuje renginiai vyksta, tačiau ypač mažesniuose miestuose praktiškai, bent jau Panevėžyje, renginių nėra. 2019 metais Vilniuje vyko Baltic Pride, tai tuo laiku buvo daugiau renginių, kuriuose taip pat dalyvavau. Šiemet dėl nepalankaus darbo grafiko, deja, negalėjau sudalyvauti eitynėse, kurios dėl pandemijos buvo nukeltos. Taip pat smagu kartais nueiti į Soho, kur kartais vyksta Balaganza Drag Show.
L: Sunku pasakyti apie visą šalį, bet beveik visuose miestuose, kuriuose aš gyvenau, LGBTQ+ renginiai vyksta, ir juose dalyvauju.
Ar galėtum papasakoti apie konkrečias problemas, su kuriomis susidūrei dėl diskriminacijos prieš tavo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę?
R: Biseksualumas dažnai nėra pripažįstamas. Kai kurie heteroseksualūs žmonės, kurie žino, kad aš bi, vis dar man sako, kad tai tėra fazė ir aš iš jos išaugsiu, arba kad iš viso išsigalvoju. Net ir kai kurie LGBTQ+ žmonės yra bifobiški. Pažinčių portaluose ir programėlėse net ir merginos (lesbietės, bi, pan ar kt.), kurios ieško merginų irgi dažnai pabrėžia, kad nenorėtų santykių su biseksualia mergina. Tačiau žinoma yra ir tolerantiškų, palaikančių žmonių tiek heteroseksualių, tiek LGBTQ+. Dar opi problema, kad visuomenė yra vis dar labai homofobiška, dėl to bijau visiems atsiskleisti, ypač darbo aplinkoje, bijau prarasti darbą ar patirti patyčių.
L: Dėl savo seksualinės orientacijos niekada neturėjau daug problemų. Kelis kartus žmonės gatvėse yra rėkę iš savo automobilių, kai laikiausi už rankų su kitu vaikinu. Tačiau tai, kad esu translytis man sukėlė daugiau sunkumų. Žmonės mane vadina neteisingu vardu, neteisingais įvardžiais, man sako, jog aš nesu vyras. Taip pat labai dažnai sulaukiu asmeniškų klausimų apie tai, kaip pasikeičiau lytį.
Ar kada nors jautei būtinybę slėpti savo seksualinę orientaciją mokykloje ar darbe?
R: Taip.
L: Niekada neslėpiau, jog esu biseksualus translytis asmuo, tačiau atsiskleidžiu tik tada, kai turiu tai padaryti. Iš patirties žinau, kad žmonės visada turi labai daug klausimų, į kuriuos atsakinėti man nepatogu, taigi daug lengviau yra tiesiog vengti to pokalbio.
Ar kada nors jautei diskriminaciją mokykloje ar darbe dėl savo seksualinės orientacijos?
R: Ne, nes atsiskleidžiu tik tiems, kuriais pasitikiu, kurie yra tolerantiški.
L: Dėl seksualinės orientacijos niekada, bet kai 2015 metais atsiskleidžiau kaip translytis, kai kurie mokytojai ir bendraklasiai nebuvo man malonūs.
Jeigu taip, ar ieškojai pagalbos iš žmogiškųjų išteklių vadovo ar savo mokyklos direktorių, pavaduotojų? Ar jie suteikė tau tinkamą pagalbą?
R: Ne.
L: Kai su manimi kiti elgėsi nepagarbiai, nuėjau pas vieną mokytoją, kuria pasitikėjau. Paprašiau pagalbos, ir ji visiems mokytojams pasakė, koks mano tikras vardas ir įvardžiai. Nuo tada dauguma mokytojų mokykloje visada mane užstodavo, kai kiti mokiniai rodydavo nepagarbą.
Galiausiai - ar manai, kad tavo šalis yra gera vieta gyventi LGBTQ+ bendruomenės žmonėms? Kodėl?
R: Ne. Visų pirma pradėkim nuo to, kad visuomenės didžioji dalis yra homofobiška. Pasitaiko net neapykantos nusikaltimų. Tikrai per mažai įstatymų, ginančių LGBTQ+, ir apskritai švietimo apie LGBTQ+ mokyklose ir žiniasklaidoje. Ir, žinoma, negalima nei partnerystės, nei santuokos, nei įsivaikinti vaikų.
L: Žinoma, skirtingose šalies vietose skirtingai, tačiau iš mano patirties, Švedija yra gera vieta LGBTQ+ bendruomenei. Tos pačios lyties santuoka legali nuo 2009 metų, translyčiai asmenys taip pat gauna vis daugiau teisių. Aš niekada nesijaučiau nesaugiai viešoje vietoje dėl to, kad esu LGBTQ+ bendruomenei priklausantis žmogus.