Lietuvos žmogaus teisių organizacijų kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą dėl Stambulo Konvencijos ratifikavimo

Lietuvos žmogaus teises ginančios ir atstovaujančios organizacijos (kreipimąsi pasirašė 19 organizacijų), Všį „Stebėk Teises“ iniciatyva, 2021 m. kovo 12 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrę Pirmininkę Ingridą Šimonytę, Seimo Pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen, LR Vyriausybę, Seimo narius pagal sąrašą ir Seimo žmogaus teisių komitetą dėl Europos Tarybos Konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo ratifikavimo. Lietuva Konvenciją pasirašė jau 2013 metais, tačiau dokumentas nėra ratifikuotas. Organizacijos atkreipia dėmesį, jog dažnai ši Konvencija viešojoje erdvėje visuomenės yra interpretuojama neteisingai. 

Konvencija taikoma visų formų smurtui prieš moteris, įskaitant smurtą šeimoje, nuo kurio neproporcingai dažniau nukenčia moterys. Konvencijos tikslų siekimas Lietuvos Respublikai yra ypatingos svarbos, nes remiantis Lietuvos oficialiosios statistikos portalo 2019 m. duomenimis, Lietuvoje 8 iš 10 dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų nusikaltimų aukų – moterys, kurių dauguma nukentėjo nuo intymaus partnerio. Atkreiptinas dėmesys, jog 2020 metais Lietuvos policija užfiksavo 55000 iškvietimus dėl smurto artimoje aplinkoje, pradėti daugiau nei 7000 ikiteisminių tyrimų, kuriuose 80% aukų - moterys, nukentėjusios nuo savo partnerio. Svarbu paminėti, jog smurto artimoje aplinkoje nusikaltimai užima penktadalį visų nusikaltimų, užregistruojamų šalyje.

Organizacijos atkreipia dėmesį ir į tai, jog šia Konvencija siekiama keisti visuomenės požiūrį ir kovoti su lyčių stereotipais, dėl kurių toleruojamas smurtas prieš moteris. Konvencija smurtą prieš moteris apibrėžia kaip: „žmogaus teisių pažeidimą ir moterų diskriminacijos formą, tai reiškia visus smurto dėl lyties veiksmus, dėl kurių moterys patiria arba gali patirti fizinę, seksualinę, psichologinę arba ekonominę žalą ar kančias, įskaitant grasinimą įvykdyti tokius veiksmus, prievartą arba savavališką laisvės atėmimą, nesvarbu, ar tie veiksmai būtų vykdomi viešajame, ar privačiajame gyvenime.“

Remiantis Konvencijos nuostatomis „Šalys smerkia visų formų moterų diskriminaciją ir nedelsdamos imasi būtinų teisėkūros ir kitų priemonių, kad užkirstų jai kelią“, savo nacionalinėse konstitucijose ar kituose atitinkamuose teisės aktuose įtvirtindamos moterų ir vyrų lygybės principą ir užtikrindamos praktinį šio principo įgyvendinimą, uždrausdamos moterų diskriminavimą, be kita ko, tinkamais atvejais taikant sankcijas, panaikindamos įstatymus ir praktiką, kuriais diskriminuojamos moterys.