Pagalba po artimojo savižudybės

Artimo žmogaus savižudybei pasiruošti neįmanoma. Netikėtai ištikusios aplinkybės gali visiškai pakeisti gyvenimą, tačiau tai išgyventi padeda aplinkinių palaikymas bei atviras dalijimasis patirtais išgyvenimais. Apie tai, kaip padėti šalia esančiam ir netektį išgyvenančiam žmogui, kalbamės su Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialiste, vykdančia visuomenės sveikatos stiprinimą, Asta Ivoškiene.

Asmuo patyręs artimojo savižudybę – papasakokite, kaip galima padėti esančiam tokioje situacijoje, jo per daug nespaudžiant ir nesukuriant papildomo streso?

Svarbiausia – nebijoti klausti apie jausmus, įvykusią situaciją ir netektį. Būti šalia, išklausyti arba tiesiog patylėti kartu, nors tai ir slegia. Pasiūlyti ir surasti, kur konkrečiai galima kreiptis profesionalios pagalbos, bei būti pasirengus palydėti, pabūti šalia.

Naudinga gali būti ir buitinė pagalba (pvz.: laidotuvių organizavimas, valgio gaminimas, namų ruošos darbai), nes stiprus sukrėtimas neleidžia susitelkti ties, atrodytų, antraeiliais dalykais.

Blogai yra tada, kai šalia esantys apsimeta, tarsi nieko neįvyko. Tokiu atveju reikėtų stengtis paskatinti asmenį dalintis prisiminimais, jausmais, išgyvenimais. Taip pat pasiteirauti, kuo konkrečiai galime padėti. Net jeigu atsakymas bus „nežinau“ arba „nieko nereikia“, bet esmė – parodyti veiksmą, kuris leistų suprasti, kad kažkam rūpi.

Kaip derėtų bendrauti su netektį išgyvenančiu žmogumi?

Daugeliui asmenų, kurie išgyvena netektį apie jausmus kalbėti yra kur kas sunkiau, nei apie įvykius ar faktus. Nors ne visada lengva, tačiau kalbėtis – būtina, tačiau patartina tai daryti kuo jautriau, atidžiau ir nesukeliant papildomo spaudimo.

Jeigu žmogui savo jausmais dalintis yra sunku, tuomet galime pabandyti patys pasidalinti kylančiomis emocijomis, tokiu būdu paragindami kitą. Norint paskatinti žmones emociškai atsiverti, svarbu neskubinti: jei juos pernelyg spausite, sulauksite atvirkštinio efekto – jie užsisklęs ir sielvarto skausmas liks neišreikštas. Vyrauja įsitikinimas, kad teiraudamiesi apie įvykusią savižudybę arba netektį išgyvenančio žmogaus jausmus, sužadinsime sielvartą ir iš naujo atversime užgyjančius skaudulius, tačiau tai netiesa. Skausmą jaučiantis žmogus nori būti išgirstas ir gauti palaikymą, jeigu apsimesime, jog viskas ir taip gerai – sumenkinsime situaciją bei netektį patyrusiojo patirtis. Žinoma, nereikėtų nurodinėti, kaip konkretus žmogus ar jo aplinka turi reaguoti ir jaustis, geriausia – leisti viską spręsti patiems. Nusižudžiusiųjų artimiesiems tenka išmokti būti kantriems ir palaikyti vieniems kitus.

Turbūt pasitaiko atvejų, kuomet po nelaimės artimieji sau prisiima dalį kaltės jausmo. Kaip susitvarkyti su tokia situacija ir nustoti smerkti save?

Gedėjimo procese išgyvenama labai daug skirtingų jausmų – pyktis, liūdesys, nerimas, ilgesys, kaltė. Būtina atrasti būdą, kaip šias emocijas išreikšti, pavyzdžiui: per kasdienę veiklą, kalbantis, rašant, piešiant ir panašiai.

Deja, bet po artimojo netekties žmonės natūraliai prisimena tam tikrus ženklus, kurių tuo metu nesureikšmino, o gal tiesiog negebėjo įvardyti, kaip keliančių pavojų, todėl ima kaltinti save. Kad ir koks slegiantis būtų kaltės jausmas, ilgainiui tenka su juo susitaikyti. Savižudybė – negrįžtamas veiksmas, kurį kitas įvykdė savo valia. Tai buvo jo pasirinkimas ir atsakomybė, tad kaltindami save nieko nepasieksime. Reikia suprasti, kad niekas nėra atsakingas už kito asmens veiksmus. Visiškai atsikratyti kaltės jausmo, galbūt, ir nepavyks, tačiau reikia jį priimti ir išmokti su juo gyventi.

Asmenys, išgyvenantys netektį, lengviau su praradimu susitvarko vieni ar dažniau jiems tenka kreiptis pagalbos?

Deja, nusižudžiusiojo artimieji taip pat patenka į savižudybės rizikos grupę. Taigi, jeigu slogūs jausmai užsitęsia labai ilgai, stipriai vargina arba sukelia suicidinių minčių, derėtų kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos. Žinoma, kiekvieno asmens situacija ir gebėjimas susidoroti su kylančiais jausmais yra individualus.

Kur nukreipti asmenį, kuris išgyvena netektį?

Pagalbos galimybių Lietuvoje yra išties nemažai, tereikia išsirinkti sau priimtiniausią. Naudingos informacijos galima gauti interneto svetainėje artimiems.lt. Ją kuria nusižudžiusiųjų artimieji, tad čia galima rasti pasakojimų, informacijos apie pagalbos būdus. Vienas iš jų – savitarpio pagalbos grupės. Jos organizuojamos įvairiuose šalies miestuose (svetainėje rasite, kur jos renkamos, ir kaip užsiregistruoti).

Taip pat galima konsultuotis su psichologu (betarpiškai, telefonu, internetu). Išsamesnės informacijos apie jūsų mieste ar rajone prieinamą pagalbą suteiks konkretaus miesto ar rajono Visuomenės sveikatos biuro specialistai. Naudinga užsukti į svetaines: pagalbasau.lt ir tuesi.lt. Galima paskambinti ir trumpuoju numeriu 1809. Juo paskambinus, pagalbą teikia skirtingų emocinės pagalbos linijų savanoriai ir profesionalūs psichologai, galima rinktis: „Vilties linija“ suaugusiesiems, „Pagalbos moterims linija“, „Tėvų linija“, „Jaunimo linija“, „Vaikų linija“ ir „Sidabrinė linija“ senjorams.

Kiek paprastai laiko prireikia, kad žmogus atsitiestų po netekties? Kas gali padėti užpildyti tuštumą?

Sielvartauti normalu metus, dvejus ar kiek ilgiau. Ilgainiui keičiasi (slopsta) po savižudybės užplūdę jausmai, prisiminimai, jų intensyvumas. Nors tai nėra lengva, tačiau tenka išmokti su susiklosčiusia situacija bei netekties jausmu gyventi toliau.

Būseną gali pagerinti dalyvavimas savitarpio pagalbos grupėje, bendravimas, dalinimasis jausmais ir išgyvenimais, vaikščiojimas, fizinės veiklos, rašymas, prarasto artimojo darbų įprasminimas.

Prireikus pagalbos, kviečiame kreiptis trumpuoju telefonu 1809.

Straipsnis yra projekto „Psichikos sveikatos stiprinimas. Savižudybių ir priklausomybių prevencija“ finansuojamo Akmenės rajono savivaldybės biudžeto lėšomis, dalis.