Savižudybė: kaip pastebėti ir padėti?

Živilė Masytė

6/25/20218 min read

Pastebėti ir suprasti žmogų, kuriam reikalinga pagalba – sudėtinga bei be galo atsakingi misija, galinti išsaugoti gyvybę. Kiekvienas iš mūsų turėtų būti pasirengęs ištiesti savo ranką pastebėjus pavojų žmogaus gyvybei keliančius ženklus, apie kuriuos pasakoja psichologė ir psichologinės pagalbos platformos www.sautaupagalba.lt įkūrėja Monika Vaitkevičiūtė. 

Kokie yra esminiai elgesio pokyčiai, leidžiantys suprasti, kad žmogui kažkas negerai ir jis gali galvoti apie savižudybę?

Žmogus, galvojantis apie savižudybę, gali niekaip neišsiskirti iš minios, nes visuomenėje mes vis dar esame įpratę nerodyti savo sunkumų ir būti su tam tikromis „kaukėmis“. Elgesio ar minčių pokyčius lengviausiai gali pastebėti artimasis gerai pažįstantys žmogų ir kartu praleidžiantis itin daug laiko. Pokyčiai gali būti įvairūs, pvz.: žmogus tampa itin vangus arba impulsyvus, pasikeičia jo energijos lygis, sumažėja motyvacija (ypač veiklose, kurias įprastai žmogus labai mėgsta), atsiranda nenoras bendrauti, atsiribojimas nuo žmonių. 

Taip pat savižudybės rizika neretai atsispindi ir žmogaus emocijose – galima pastebėti intensyvius, slogius jausmus, tokius kaip: liūdesys, nerimas, įtampa, pasimetimas. Vis dar tenka išgirsti žmones sakant, kad jei žmogus kalba apie savižudybę, tai jis tikrai to nepadarys, tačiau tai yra klaidinantis mitas. Jeigu žmogus užsimena apie norą atimti sau gyvybę – tai itin svarbus signalas, jog jam būtina pagalba. Savižudybės rizika asmens kalboje gali atsispindėti ir netiesiogiai, pvz.: vartojant frazes: „kaip būtų gerai, jei mane partrenktų autobusas“, „norėčiau užmigti ir nebeatsikelti“ ar pan.; vis dažniau ėmus kalbėti apie mirtį, laidotuvių procesą, svarstant kas nutinka po mirties ir pan. 

Tačiau, kartais nutinka ir taip, jog žmogus nerodo jokių savižudybės rizikos veiksnių ir mes to nepastebime arba tik po visko pradedame atpažinti tam tikrus veiksmus, galėjusius reikšti gyvybės nutraukimo signalus. 

Kokios situacijos dažniausiai priverčia žmones galvoti apie savo gyvybės atėmimą?

Pasitaiko atvejų, kuomet žmonės garsiai svarsto apie tai, kaip žmogus galėjo nusižudyti negalvodamas apie savo šeimą bei artimuosius. Savo noru gyvenimą nutraukę žmonės vadinami egoistais. Tačiau situacijoje, kuomet kyla mintys apie savižudybę, žmogus jaučiasi bejėgis, tuo metu jam reikalinga didžiulė parama ir pagalba. 

Nenoras gyventi gali kilti įvairiose situacijose ir dėl įvairiausių priežasčių – tai itin individualu. Dažniausiai destruktyvias mintis gali sukelti ilgai besitęsiantis stresas, spaudimas iš aplinkos, sunkumai, kurių žmogus jaučiasi negalintis išspręsti, nevilties, vienišumo, gėdos jausmas, tam tikri sukrečiantys gyvenimo įvykiai ar traumos. Intensyvus psichologinis skausmas bei įkyrios mintys galvoje suteikia gyvenimui juodą spalvą, kurioje itin sunku rasti vilties. Turint galimybę, labai svarbu parodyti, jog kitų išeičių visada yra. 

Kaip aplinkiniai gali padėti žmogui galvojančiam apie savižudybę?

Visų pirmiausia reikėtų nebijoti paklausti: „ar tu galvoji apie savižudybę?“. Daugelis mano, kad minties apie savižudybę įvardijimas gali paskatinti žmogų imtis veiksmų, tačiau tai klaidinga informacija. Įvardindami terminus tikromis ir tiksliomis sąvokomis, mes parodome žmogui, kad su mumis galima apie tai pasikalbėti. Problemų turintys žmonės bijo kalbėti dėl galimo smerkimo, tad tiesioginiai klausimai turėtų būti dažnesni mūsų pokalbiuose, ypač išgirdus, kad pašnekovas nors ir abstrakčiai, bet dalinasi gyvenimo beprasmybe. 

Teigiamas atsakymas gali gąsdinti ar sukelti pasimetimo jausmą, tačiau nereikėtų bijoti to įvardinti ir parodyti, nes tai ženklas rodantis mūsų rūpestį. Atsidūrus tokioje situacijoje, reikėtų nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti su žmogumi, jį išklausyti nesmerkiant ir nenuvertinant jo patirties, parodyti, kad esate šalia, nepaisant to, kas vyksta jo asmeniniame gyvenime, informuoti apie galimas pagalbos formas. Labai svarbu padėti rasti žmogui pagalbą: pasiūlyti specialistą, gauti tam tikrus kontaktus, padėti užsiregistruoti ar tiesiog pabūti šalia, kol žmogus pats tai padarys, palydėti iki specialisto (šį žingsnį gali būti itin sunku žengti vienam). Jeigu žmogus sutinka, kalbėkite apie gautos pagalbos efektyvumą ir vertinimą, jo jausmus. 

Jeigu apie savižudybę galvojantis žmogus nėra jūsų pažįstamas, tuomet pasikalbėkite su juo apie galimybę atsiverti savo artimiesiems. Natūralu, kad išgirdus, jog žmogus galvoja apie savižudybę galite labai išsigąsti ir tapti impulsyviais, tačiau neskubėkite, pasistenkite kalbėti ramiai ir svarbiausia – nepalikite sunkumų turinčio žmogaus vieno. 

Kaip manote, ar problemas išgyvenančiam žmogui, lengviau atsiverti artimajam ir paprašyti jo pagalbos, ar priešingai – visai nepažįstamam?

Tai itin individualu. Kartais su pažįstamais žmonėmis vengiame kalbėti apie savo sunkumus, nes bijome būti pasmerkti, sulaukti priešiškumo, jaučiame gėdą, žinome galimas to žmogaus reakcijas ir siekdami jų išvengti tiesiog neatsiskleidžiame. Taip pat kartais gali kilti baimė, kad atskleidus tam tikras problemas pakis žmogaus elgesys su mumis. Dėl šių priežasčių, kartais atviras pokalbis gali būti lengvesnis su mūsų nepažįstančiu žmogumi. 

Kaip teisingai palaikyti pokalbį su žmogumi, kad jis jaustųsi išgirstas? Kokias frazes ar žodžius geriausia rinktis, o kokių reikėtų vengti?

Teisingo pokalbio būdo nėra, mes negalime to išmokti kaip daugybos lentelės. Kalbėdamiesi turime būti savimi. Artimas žmogus mus pažįsta ir jeigu mes pradėsime kalbėti išmoktomis frazėmis – jis pajaus, jog tai gali būti nenuoširdu. Nepriklausomai nuo to ar žmogus galvoja apie savižudybę, ar ne – jis nori būti išgirstas ir gauti palaikymą. Aktyvus klausimasis – vienas iš būdų tai suteikti

Tačiau yra keletas aspektų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, kuomet kalbame su žmogumi, galvojančiu apie savižudybę:

- nenuvertinkite kito žmogaus patirties – dažnu atveju, kuomet žmogus dalinasi savo sunkumais, mes įpratę tai vertinti per savo patirtį. Užuot rodydami reakcijas, tokias kaip: „oi, ir man taip buvo, nebijok – viskas išsispręs“ ar „šiuo metu gyvenime yra ir didesnių sunkumų“ pabandykite žmogaus paklausti apie tai, kaip pasireiškia tam tikri patiriami sunkumai, kaip jis dėl to jaučiasi;

- jeigu kada nors patys buvote susidūręs (-usi) su mintimis apie savižudybę arba gyvenimo beprasmybės jausmu – pasidalinkite tuo su pašnekovu. Tai padės suprasti, jog žmogus nėra toks vienas pasaulyje, kad kiti taip pat išgyvena panašius jausmus, tačiau suranda būdų kaip juos įveikti – tai gali suteikti žmogui vilties. Tačiau po pasidalinimo itin svarbu nepamiršti paklausti ką žmogus apie tai mano, kas jam galėtų šiuo metu padėti, ko jam trūksta ir pan.;

- reikėtų vengti frazės „viskas bus gerai“, kurią esame įpratę naudoti. Žmogus, kuris galvoja apie savižudybę nebemano, kad viskas bus gerai. Ši frazė kaip tik gali padidinti jo skausmą bei pagrįsti mintį, jog niekas jo nesupranta. Vietoje šio posakio stenkitės pasidomėti ką žmogus galvoja apie savo sunkumus, kaip jie jam pasireiškia, kokių išeičių jis mato iš savo sunkumų (galbūt problema tame, kad žmogus jaučiasi nepajėgus vienas pats atlikti tam tikrus veiksmus, jam reikalinga pagalba);

- reaguodami į kito patirtį venkite žodžio „suprantu“. Vietoje šio žodžio geriau naudokite: „tik galiu įsivaizduoti“, „įsivaizduoju, kaip gali būti sunku“, tačiau tai sakydami būtinai paprašykite, jog žmogus papasakotų plačiau, pvz.: „įsivaizduoju, kaip gali būti sunku, gal galėtum plačiau papasakoti, kad galėčiau geriau tave suprasti?“. 

Kaip atskirti situacijas, kada žmogui yra reikalingas mūsų patarimas, o kada geriausia savo nuomonę ir patarimus pasilaikyti sau?

Patarimai kitam žmogui būna reikalingi itin retu atveju. Dažnai išsikalbėdami mes norime, kad mus išklausytų, palaikytų ir pabūtų su mumis tol, kol rasime savo sprendimus į kylančius sunkumus. Jeigu kyla dvejonių ar žmogus norėtų išgirsti jūsų asmeninę nuomonę ir patarimą apie jo situaciją, galima paklausti: „ar tu norėtum išgirsti ką apie tai manau ir daryčiau tavo atveju?“. 

Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad savižudybės atveju patarimai ir asmeninės nuomonės gali būti itin žalingos, kadangi dažnu atveju žmogui kyla minčių, jog jo ir taip niekas nesupranta. Jei matome, kad žmogus nebegali sugalvoti ką jam daryti, galime pasakyti savo nuomonę, tačiau kartu su klausimu ką jis apie tai mano, pvz.: „girdėjau, kad tokiu atveju gali padėti psichologas, ką apie tai manai?“ arba „kai buvau susidūręs su skyrybomis, man labai padėjo apsilankymas pas psichologą. Žinau, kad mano patirtis buvo kitokia, susidūrėme su skirtingais sunkumais, tačiau ką manai apie specialisto pagalbą tavo atveju?“. 

Kaip paskatinti žmogų pasipasakoti ir pasiūlyti jam tam tikrą pagalbą jo nespaudžiant?

Jeigu norime paskatinti žmogų išsikalbėti, tai pokalbyje reikėtų naudoti atvirus klausimus, kurie suteikia erdvės kalbėti. Pvz.: „ar tau kas nutiko?“ yra uždaras klausimas, nes į jį galima atsakyti tik taip arba ne, tik itin norintis kalbėti žmogus atsakydamas į tokį klausimą suteiks platesnį atsakymą. Tą patį klausimą galime pakeisti į atvirą – „kas tau nutiko?“. Prisiminkime, kad uždaras klausimas apriboja žmogų su dviejų variantų atsakymais (taip / ne), o atviras padeda jam atsiskleisti. Dažnai mes pasirenkame kam galime išsikalbėti, tad itin svarbu užtikrinti žmogui saugumą, rodyti paramą ir palaikymą. 

Taip pat neretai galime išgirsti tokias frazes, kaip: „nenoriu tau užkrauti savo rūpesčių“, „nesvarbu / tai niekam nerūpi“ – tokiais atvejais reikėtų nepamiršti paminėti žmogui, jog jis mums gali pasipasakoti, mes norime jį išklausyti, sužinoti daugiau. 

Gali nutikti ir taip, kad žmogus nenorės kalbėti. Tai priimti gali būti skaudu ir sunku, bet tuo pačiu tai gali reikšti, kad:

- žmogus nėra pasiruošęs pradėti kalbėti – tokiu atveju svarbu pasakyti, kad, kai jis jausis pasiruošęs, mes būsime pasirengę išklausyti;

- nenori kalbėti su jumis – tokiu atveju galima žmogui pasakyti, jog suprantame, kad galbūt jis nesijaučia saugus kalbėti su mumis, tačiau siekti paskatinti atrasti žmogų, kuriam galėtų atsiverti arba pasiūlyti paskambinti emocinės paramos linijos numeriu (tokio pokalbio privalumai: anonimiška, konfidencialu, kalbama su nepažįstamu žmogumi);

- žmogui kalbėtis yra per sunku, t. y. sunku išreikšti save žodžiais, kalbant apima intensyvios emocijos, kurios trukdo palaikyti pokalbį. Tokiu atveju galime pasiūlyti susirašinėti (net ir esant vienas šalia kito). Kartais raštu emocijas ir jausmus išreikšti daug paprasčiau.

Siūlydami žmogui pagalbą nepamirškite rodyti atvirumo ir supratimo, pvz.: „žinau, kad pirmą žingsnį žengti gali būti ypač sunku ir baisu, bet tu tai jau padarei – pakalbėjai su manimi. Tu nesi vienas ir aš tau galiu padėti surasti pagalbą, palydėti tave ir pabūti kartu, kai tik būsi tam pasiruošęs (-usi)“. 

Gali nutikti ir taip, kad žmogus atsisakys kreiptis pagalbos. Tokiu atveju, pirmiausia pasidomėkite, dėl kokių priežasčių jis nenori jos kreiptis. Galbūt tai priežastys, kurias galima įveikti, pvz.: baimė, gėda, nepasitikėjimas specialistais. Apsvarstykite žmogaus atsakymus ir kartu paieškokite sprendimo būdų.

Parekomenduokite kokios nors lengvai prieinamos tekstinės ar vizualinės medžiagos, kuri galėtų padėti žmogui galvojančiam apie savižudybę?

Tekstinės ir vizualinės medžiagos savižudybės tema galima rasti tinklalapyje www.tuesi.lt. Tai vieta, kurioje dalijamasi: pagalbos būdais (telefonu, susitinkant su specialistu, raštu), pagalbą teikiančių įstaigų kontaktais pagal gyvenamąją vietą, savižudybės rizikos ženklais, atpažinimo būdais ir literatūros / filmų rekomendacijomis, galinčiomis padėti plėsti žinias šioje temoje. 

Į kokias įstaigas nukreipti žmogų, galvojantį apie savižudybę?

Psichikos sveikatos pagalbą galima gauti miestų psichikos sveikatos centruose, psichiatrijos klinikose, krizių centruose. Jei nesate šalia žmogaus, kuris kalba apie savižudybę ir veiksmų imtis ketina artimiausiu metu (pvz.: kalbate telefonu, susirašinėjate) – reikėtų išsiaiškinti jo namų adresą ir kreiptis bendruoju pagalbos numeriu 112. Jeigu esate su žmogumi ir galite su juo būti bent jau tą laiką, kol jam bus užtikrinta pagalba, padėkite jam užsiregistruoti bei palydėkite (arba suraskite žmogų, kuris galėtų tai padaryti) į anksčiau minėtas įstaigas. 

 
Straipsnis yra projekto „Psichikos sveikatos stiprinimas. Savižudybių ir priklausomybių prevencija“ finansuojamo Akmenės rajono savivaldybės biudžeto lėšomis, dalis.