Kompulsyvus pirkimas: kam ir kaip jis pasireiškia?

Dažniausiai naujo daikto įsigijimas asocijuojasi su geromis emocijomis, pasitenkinimo jausmu ir noru jį kartoti. Tačiau neretai pirkimo procesas gali slėpti ir tam tikras vidines problemas – liūdesį, nerimą, nepasitenkinimą savimi – kurias pirkinys padeda trumpam laikui užmaskuoti. Apie tai, kas yra kompulsyvus pirkimas ir iš kur jis kyla kalbamės su mokslų daktare vartotojų neuromokslo ir elgesio srityse bei neurorinkodaros specialiste Dalia Bagdžiūnaite.

Kas yra kompulsyvus pirkimas? Kuo jis pasireiškia?

Kompulsyvus pirkimas – specifinis pirkimo elgesys, kai pirkėjas:

- negali sustabdyti savo impulsų atlikti su pirkimo procesu susijusio elgesio;

- didžiąją dalį laiko galvoja apie pirkimą arba pirkimo procesą;

- pirkimo elgesį kartoja dažnai, nepaisant negatyvių pirkimo pasekmių.

Pirkimo procesas gali apimti ne tik patį pirkimo veiksmą, bet ir tam tikrų daiktų ar paslaugų paiešką, vitrinų apžiūrėjimą, produktų pasirinkimo procesą. Kompulsyvus pirkėjas dažnai patenka į užburtą ratą, kuomet susidūrus su dirgikliu kyla nerimas ir aktyvuojamas noras pirkti. Emocinis susijaudinimas trunka tol, kol tikslas nėra įgyvendintas. Atlikus veiksmą apima pasitenkinimas ir emocinė euforija, tačiau ji trunka labai trumpai. Patekus į neigiamų emocijų ratą, siekiama ir vėl pirkti tam, kad šias emocijas pavyktų nuslopinti.

Kuo kompulsyvus pirkimas skiriasi nuo priklausomybės?

Diskutuojama, ar kompulsyvų pirkimą galima prilyginti priklausomybei, nes priklausomybė jau turi apibrėžimą. Priklausomybei priskiriamą elgesį sunkiau pakeisti, jis retai kinta pasikeitus aplinkai. Dažniausiai čia reikalinga profesionali pagalba.

Kompulsyvų pirkimą nagrinėja keletas mokslo sričių – psichiatrija ir klinikinė psichologija, taip pat –vartotojų mokslas ir rinkodaros sritis. Psichiatrija ir klinikinė psichologija siekia įtraukti kompulsyvų pirkimą į psichikos sutrikimų sąrašą. Pavyzdžiui, impulso kontrolės sutrikimams kaip kleptomanija, obsesyvaus-kompulsyvaus elgesio sutrikimams, kaip nuolatinis jaudinimasis dėl neplautų rankų ir jų nuolatinis plovimas arba elgesio priklausomybėms kaip lošimas.

Yra teorijų teigiančių, kad kompulsyvus pirkimas yra visuomenėje vyraujanti tendencija, kuri reiškiasi skirtingai, priklausomai nuo kartojamo veiksmo intensyvumo ir jo sukeliamų pasekmių. Ekstremaliu atveju tai pasiekia patologinį pirkimo lygį. Nors kompulsyvus pirkimas turi panašių elgesio charakteristikų į elgesio priklausomybes, tačiau nėra pakankamai tyrimų, kurie pateiktų neurobiologinius įrodymus šiam faktui pagrįsti.

Koks procentas žmonių susiduria su kompulsyviu apsipirkinėjimu?

Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad kompulsyviai perkančių asmenų visuomenėje gali būti nuo 1 iki 30 proc. priklausomai nuo to, koks segmentas buvo tiriamas (pvz.: studentai, diagnozę gavę pacientai, visuomenė) ir kokiais kompulsyvaus pirkimo nustatymo būdais buvo vertinamas kompulsyvus pirkimas (pvz.: kompulsyvaus tendencijų vertinimo instrumentais, diagnostiniais metodais, tiriant klinikinius atvejus).

Iš kur kyla toks apsipirkinėjimo poreikis?

Kiekvienas iš mūsų turime neigiamus įpročius, tačiau jie skiriasi, priklausomai nuo to, kaip mus suformavo aplinka, ką mums įteigė reklama, kaip mes išmokome save pamaloninti ir valdyti emocijas.

Dažniausiai kompulsyvų pirkimą skatina vidiniai dirgikliai – liūdesys, nepasitenkinimas, o pagreitina išorės faktoriai – socialinė aplinka, reklaminės žinutės, parduotuvių dizainas. Tyrimai rodo, kad egzistuoja daug charakteristikų, kurios gali būti siejamos su kompulsyviu pirkimu, įskaitant tam tikrus asmenybės bruožus – impulsyvumą, reaktyvumą, depresiją, perfekcionizmą arba pačių žmonių įsitikinimus.

Su kompulsyviu pirkimu siejami ir neurobiologiniai faktoriai. Motyvaciniai tyrimai rodo, kad pirkėjai yra motyvuojami proceso, o ne įsigyjamų daiktų. Kompulsyvus pirkimo elgesys gali būti paskatintas noro kompensuoti neigiamas emocijas, savivertės formavimo siekio bei socialinių motyvų.

Kada kompulsyvus apsipirkinėjimas tampa sunkiai kontroliuojamas?

Kompulsyvus pirkimas yra siejamas su elgesio pasekmėmis, kurios gali būti šiek tiek neigiamos, o gali būti ir stipriai destruktyvios. Pasekmės gali būti psichologinės, socialinės, finansinės. Pavyzdžiui, emociniai iššūkiai kaip depresija, nerimas, santykių problemos, socialinė izoliacija, šeimos praradimas, skolos ir kiti.

Dažnai kompulsyvus pirkimas yra painiojamas su impulsyviu pirkimu. Impulsyvų pirkimą dažnai padarome visi – tai tiesiog neapgalvotas, impulsais pagrįstas spontaniškas pirkimo atvejis. Jo priežastys dažniausiai teigiamos emocijos, o kompulsyvus pirkimo elgesys dažniausiai motyvuotas neigiamų emocijų. Impulsyvus pirkimas neturi apsėsto mąstymo elemento, kuomet kompulsyvus pirkimas kartojamas dažnai ir pasireiškia per obsesyvų galvojimą apie pirkimo procesus. Impulsyvaus pirkimo pasekmės dažniausiai nėra stipriai neigiamos, tai gali būti kaltė ar pyktis, finansinis nuostolis padarius neapdairų pirkimą. Tuo tarpu, kompulsyvaus pirkimo elgesys dažniausiai pasireiškia stipriai negatyviomis pasekmėmis.

Jeigu kompulsyvus pirkimas netrukdo žmogui ar jo artimiesiems gyventi, tuomet jis nėra laikomas rizikingu. Tačiau, jeigu vyrauja tendencija nebevaldyti savo impulsų žinant, kad tai kenkia ne tik pirkėjui, bet ir jo aplinkai, tai jau rodo rizikingą elgesį.

Kokius metodus / būdus galime taikyti, kad išvengti kompulsyvaus apsipirkinėjimo?

Klinikiniais atvejais pirkėjams, turintiems tendenciją pirkti kompulsyviai, pasireiškia emociniai iššūkiai, psichikos sutrikimai, pavyzdžiui: klinikinė depresija, generalizuoto nerimo ar nuotaikų sutrikimai. Tokiu atveju, pirmiausia yra gydomas sutrikimas, o esant rimtiems atvejams, skiriami vaistai. Taip pat efektyvi yra ir kognityvinė terapija. Plačiojoje visuomenėje kompulsyvaus pirkimo tendencijos mažinimui naudojamos ir „mindfulness“ (dėmesingumo) praktikos.

Siekiant sąmoningiau priimti pirkimo sprendimus ir apčiuopti neigiamus modelius bei juos keisti, nesat tam tikriems psichikos sveikatos iššūkiams, galima vadovauti dėmesingo pirkimo principais: nusistatyti pirkimo sąrašą, biudžetą, pirkimo laiką. Svarbu atpažinti, kokį poreikį iš tiesų norima patenkinti ir ieškoti labiau naudingų elgesio modelių tai padaryti.

Straipsnis yra projekto „Psichikos sveikatos stiprinimas. Savižudybių ir priklausomybių prevencija“ finansuojamo Akmenės rajono savivaldybės biudžeto lėšomis, dalis.